Vietnamas: ir po žeme, ir virš triukšmo 🌏

Aštuonis mėnesius klaidžiojau po Aziją. Leidau sau būti visokia – pavargusi, žingeidi, neplanuojanti. Vieną iš mėnesių praleidau Vietname: atvykau nepasidomėjusi orų prognoze. Pietų Vietname gruodis reiškia lietaus sezoną – oras tvankus, bet nėra šilta, dažnai pila liūtys, tvyro rūkas, todėl negalima pamatyti ikoniškiausių objektų (pvz., The Golden Bridge tilto). Žodžiu, atvykau galvodama, kad toliau lepinsiuos saule, o Kalėdas ir Naujuosius pasitikau sirgdama.

Bet netikėtumai tuo nesibaigė. Maršrutą, prisipažinsiu, susidėliojau irgi nelabai logiškai: pradėjau nuo pietų (Ho Chi Minh) ir baigiau ties Hanojumi. Visko buvo: ir ilgų naktų autobuse, ir paskubotų sprendimų, ir blaškymosi. O gražiausių vietų – kaip antai šiaurinio Vietnamo kalnai ir ryžių terasos – taip ir nepamačiau.

Bet gal ir gerai. Bus proga grįžti. Šįkart – su šiltesne striuke ir geresniu planu. 😉

Ar Ho Chi Minh – tik eismas ir triukšmas? 🚦

Pamenu, kai pirmą kartą reikėjo pereiti per gatvę, man net ašara skruostu nuriedėjo. Dega žalia, bet niekas nestoja – turi užmerkti akis ir brautis per motociklininkų masę melsdamasis, kad tik nenukentėtum. Bet už viso chaoso slypi keletas įdomių dalykų. Štai kiek pasukus nuo pagrindinių turistinių trajektorijų, Ho Chi Minh miestas pradeda kalbėti visai kitu balsu. Tyliau. Intymiau. Ir, mano nuomone, kur kas įdomiau.

42 Nguyen Hue – daugiabutis, kuris tapo kavinių miestu 🏢

Jeigu ieškotum kavinės Saigone, tikriausiai pradėtum nuo „Google Maps“. O jis dažnai nesako visos tiesos. Nes 42 Nguyen Hue – tai ne viena kavinė, o visas kavinių pasaulis. Iš išorės tai sovietmečio laikų daugiabutis su nutrupėjusiais dažais, senais liftų šachtomis ir skalbiniais, kabančiais nuo balkonų. Bet vos įžengęs į jo tamsų, vos apšviestą koridorių, patenki į atskirą visatą.

Kiekvienas aukštas – kaip atskira planeta. Vienoje kavinėje stovi senovinis pianinas ir dulkėtas veidrodis, kitoje sužavi neoninės šviesos ir siena, nustatyta komiksais. Nuo minimalistinės japoniškos estetikos iki prancūziškos bohemos... Vienos vietelės labiau tinka meditacijai su matcha, kitos – dienoraščio rašymui. Ir visa tai su vaizdu į šurmuliuojančią Nguyen Hue gatvę.

Čia lankosi daug vietnamiečių, studentų ir menininkų. Jei ir tu turi tokią gyslelę, ši vieta tikrai tau.

Ho Thi Ky gėlių turgus 💐

Klausiate, kuo gali sužavėti gėlių turgus? Kas, jei atsakyčiau, kad ne gėlėmis, o... tikrąja kasdienybe?

Vakare ši vieta transformuojasi – tarp gėlių dėžių ir vandens kibirų pradeda rikiuotis maisto vežimėliai. Taip kuriasi vienas slapčiausių naktinių „street food“ rojų Ho Chi Minh’e.

Kvapai – pribloškiantys: keptų jūros gėrybių, žolelių, citrinžolės, laimo, skrudintos česnako pastos. Galima rasti dalykų, kurių niekur kitur nerasi – nuo keptų varlių iki saldžių kokosinių ryžių su keptais svogūnais.

Vietiniai renkasi ne šiaip pavakarieniauti – jie čia tarsi gyvena. Sėdi ant mažų plastikinių kėdučių, juokiasi, gurkšnoja ledo pilną „tra da“ (šaltą arbatą), ginčijasi dėl futbolo, dainuoja karaokę. Jei akys susitiks, labai gali būti, kad pakvies ją padainuoti drauge.

Chua Van Phat – šventykla su 1000 Budų 🛕

Įėjimas į šią šventyklą beveik nepastebimas – nuo gatvės pusės ją pridengia automobilių plovykla, nedidelis prekybos kioskas ir daugiabučio siena. Tačiau ieškoti verta, nes viduje slypi... tūkstančiai Budų.

Chua Van Phat, dar žinoma kaip Dešimties tūkstančių Budų šventykla, yra įsikūrusi Ho Chi Minh miesto 5-ajame rajone, Nghia Thuc gatvėje. Ši šventykla buvo pastatyta 1959 m. dviejų vienuolių – Venerable Tang Duc Bon ir Venerable Thich Dieu Hoa – iniciatyva. Nuo pat įkūrimo ji tapo svarbia dvasine vieta Kinijos kilmės budistų bendruomenei Vietname.

Pradžioje šventykla buvo kukli, tačiau laikui bėgant ji buvo išplėsta ir atnaujinta. Nuo 1998 m. iki 2008 m. šventykla buvo rekonstruojama, siekiant atnaujinti jos struktūrą ir padidinti Budų statulų skaičių. Šiuo metu šventykla turi penkis aukštus, o ketvirtajame aukšte yra pagrindinė salė su didžiule Šakjamunio Budos statula, sėdinčia ant tūkstančio žiedlapių lotoso. Aplink ją – 10 000 mažų Budų statulėlių, išdėstytų medinėse nišose ant sienų.

Unikali architektūra ir dvasinė atmosfera pritraukia tiek vietinius, tiek turistus, ieškančius ramybės ir įkvėpimo.

Kelionė į Cu Chi tunelius 🍂

Pirmiausia tave pasodina nedidelėje salėje, kur rodo dokumentinį filmą. Jis senas, gal net šiek tiek propagandinis, bet keliantis stiprią emociją. Juodai balti kadrai rodo, kaip žmonės, iš pažiūros eiliniai ūkininkai, virto partizanais. Kaip jie statė tunelius, kaip slėpėsi, kaip išgyveno.

Paskui tave palydi į miško gilumą. Gidas – su ta nuolatine šypsena, kuri, rodos, slepia kažką daugiau – pradeda rodyti į vos pastebimas vietas ant žemės. Staiga – šast! – jis atidengia lapų krūvą, o po ja pamatai mažytį liuką. Jis toks mažas, vos užtenka vietos žmogui. Gidas šypteli, įmeta kojas į skylę ir... pradingsta. Po kelių sekundžių – vėl išlenda. „Jūs irgi norit pabandyti?“ , klausia. Kai kurie turistai iš karto atsitraukia toliau.

Tie, kas visgi ryžtasi, įlenda į vieną iš autentiškų Cu Chi tunelių atkarpų, pritaikytų turistams (taip, praplatintų – nes originalūs buvo siauresni nei daugelio pečiai).

Tuneliai žemi, reikalauja eiti pasilenkus, o kartais – ir šliaužti keturiomis.

Slėpėsi ištisus mėnesius 🤫

Gidai pasakoja, kad Vietkongo kariai gyveno šiuose tuneliuose ne kelias dienas, o ištisus mėnesius. Ten buvo įrengti miegamieji, virtuvės, slaugos kambariai, net slaptos susirinkimų salės. Jie judėdavo naktimis, slėpdavosi dienomis, išmoko maskuoti dūmus, gaminti ginklus iš metalo laužo ir kt.

O ką valgė? 🍽️

Išlindus iš tunelių, turistų laukia vaišės. Toks maistas, kokį valgė tie, kurie gyveno požemyje. Ant nedidelės lėkštutės patiekia tapijoką, virtą šakniavaisinę šaknį. Ji švelni, truputį salstelėjusi, bet sausa. Šalia – riešutų ir druskos mišinys, toks, kurį kariai naudodavo kaip prieskonį ir energijos šaltinį viename. Tai buvo jų pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Kartais – ištisas savaites.

Dar keli įdomūs faktai apie Cu Chi tunelius: čia vėdinimo angos buvo maskuojamos kaip skruzdėlynai, o dūmai iš slaptų virtuvėlių buvo leidžiami pro ilgus, siaurus kanalus, kad išsisklaidytų ore ir neišduotų jų buvimo vietos. O štai ginklų gamybai naudotos priešų bombas, kurių neišsprogdino.

Vietiniai autobusai – atskira istorija 🚍

Jei keliaudami po Vietnamą nuspręsite rinktis vietinius naktinius autobusus, turėkite omenyje, kad tai atskira patirtis.

Vietoje įprastų sėdynių – dviejų aukštų lovelės, išklotos oda arba plastikiniu čiužiniu. Čia nei sėdi, nei guli, jei esi aukštas: pusiau atsilošęs, tarsi įstrigęs tarp jogos pozos ir ligoninės neštuvų.

Groja tranki muzika, net naktį, kai kurie autobusai išpuošti neoninėmis šviesomis. Keliai labai vingiuoti – būtinai pasiimkite vaistų, jei jus dažnai pykina, nes sustojimo stotelėje tokių įsigyti niekur nerasite.

Dar viena kultūrinė patirtis – įlipus gaunamas plastikinis maišelis ir paliepiama nusiauti batus. Tada visų keleivių batai surenkami ir suverčiami į bendrą maišą, kuris dingsta kažkur autobuso gale. Jokių atskirų etikečių, numerėlių ar lentynėlių – čia ne viešbutis. Sportbačiai kuriam laikui tampa kolektyvine nuosavybe, o vėliau sugrąžinami keleiviams.

Kelionė autobusu iš Ho Chi Minh į Hue truko apie 24 valandas. Kartočiau? Ne, bet aplankyti Hue išties verta. Tačiau apie šią buvusią Vietnamo sostinę papasakosiu jau kitame straipsnyje.

Daugiau unikalių istorijų IG @ausrinekeliauja