Skrydžio baimė, dar vadinama aviofobija, yra viena iš dažniausiai pasitaikančių specifinių fobijų visame pasaulyje. Nors lėktuvai yra vienas saugiausių keliavimo būdų, vis dėlto daugelis žmonių išgyvena stiprų stresą ar net paniką vien pagalvoję apie skrydį. Kai kuriems ši baimė tampa tokia stipri, kad jie atsisako kelionių lėktuvu net tada, kai tai labai stipriai riboja jų profesines ar asmenines galimybes. Geros naujienos – skrydžio baimė nėra neišgydoma! Supratus, kas ją sukelia, ir taikant veiksmingas strategijas, ją galima žymiai sumažinti ar net visai įveikti – sužinokime, kaip!
Skrydžio baimė retai atsiranda be priežasties – dažniausiai tai yra kompleksinis nerimo, asmeninių patirčių ir pasąmoninių minčių derinys. Viena dažniausių priežasčių – kontrolės praradimo jausmas. Oro uoste ir lėktuve esame priversti pasikliauti kitais – pilotais, oro linijų personalu, oro sąlygomis ir technologijomis. Žmonėms, įpratusiems viską planuoti ir valdyti, šis kontrolės praradimas tikrai gali kelti nerimą.
Taip pat svarbus faktorius – aukščio baimė (akrofobija). Nors sėdint lėktuve ne visuomet galime matyti, kiek aukštai esame, pasąmoningai žinome, kad skrendame dešimtys tūkstančių metrų virš žemės, ir tai kai kuriems sukelia diskomfortą.
Kita gana dažnai pasitaikanti priežastis yra uždaros erdvės baimė (klaustrofobija). Ne palaptis, jog lėktuvo salonas yra gana ribota erdvė, iš kurios negalime išeiti. Tiems, kurie turi šią baimę, tai gali tapti tikru iššūkiu, nes viso skryudžio metu nėra galimybės išeiti į jokią atvirą erdvę.
Galiausiai, svarbu paminėti anksčiau patirtas traumas arba neigiamus įspūdžius, pavyzdžiui, turbulenciją ar itin nemalonų nusileidimą. Net jei patirtis nebuvo pavojinga, ji gali stipriai įstrigti atmintyje ir lemti elgesį ateityje. Prie to prisideda ir žiniasklaida, kuri yra linkusi sureikšminti skrydžių incidentus – nors jie itin reti, apie juos kalbama plačiai ir išsamiai, todėl susidaro įspūdis, kad lėktuvų avarijos – įprastas ir net dažnas reiškinys.
Skrydžio baimė gali pasireikšti labai įvairiai. Kai kuriems tai tik nestiprūs fiziniai simptomai, tokie kaip prakaitavimas ar nervinė įtampa, tačiau kitiems – stiprus nerimas ar net panikos priepuoliai. Tipiniai simptomai yra šie:
Svarbu suprasti, kad šie simptomai nėra „išsigalvoti“ – tai tikros fiziologinės reakcijos į stresą. Juos galima suvaldyti, bet reikia laiko ir tinkamų priemonių.
Vienas galingiausių ginklų prieš baimę – žinios. Sužinokite, kaip veikia lėktuvai, kodėl jie skrenda, kaip reaguoja į turbulenciją. Suvokus, kad turbulencija nėra pavojinga ir kad lėktuvai pritaikyti net itin sudėtingoms oro sąlygoms, atsiranda daugiau pasitikėjimo. Beje, labai svarbu informaciją gauti iš patikimų šaltinių – skaitykite oficialiose svetainėse, venkite kelis kartus verstų bei neaiškiuose puslapiuose pateiktų duomenų.
Streso metu mūsų kvėpavimas tampa paviršutiniškas, o tai dar labiau stiprina nerimą. Diafragminis kvėpavimas (gilus kvėpavimas per pilvą) padeda nuraminti nervų sistemą. Paprastas pratimas: 4 sekundes įkvėpkite, 4 – sulaikykite kvėpavimą, ir 6 – iškvėpkite. Tai padeda kūnui grįžti į pusiausvyrą ir gali padėti sunerimus dėl skrydžio!
KET – itin veiksmingas metodas skrydžio baimei gydyti. Terapijos metu mokomasi atpažinti savo nerimo mintis ir jas pakeisti logiškomis, realistiškomis. Pavyzdžiui, vietoje „lėktuvas tikrai nukris“, išmokstama mąstyti „nors jaučiu baimę, šis skrydis yra saugus, kaip ir tūkstančiai kitų šiandien.“ Jei jaučiate stiprią ir sunkiai paaiškinamą skrydžio baimę, šis metodas gali būti itin veiksmingas, nes problema, greičiausiai, slypi kažkur giliai pasąmonėje.
Esant labai stipriai baimei, gydytojai kartais skiria trumpalaikius raminamuosius, tačiau jie turėtų būti naudojami tik kaip laikina pagalba – ne kaip nuolatinis sprendimas.
Skrydžio baimė nėra gėdinga ar neįprasta – su ja vienu ar kitu metu yra susidūręs tikrai didelis procentas žmonių. Vis dėlto, svarbiausia – neprisirišti prie šios baimės. Su tinkamu pasiruošimu, žiniomis ir kantrybe galima ją įveikti ir atverti duris į pasaulį. Skrydžiai leidžia ne tik pasiekti tolimus kraštus, bet ir įveikti asmenines ribas!